Kalba

Kalba > Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalbos tarmės

Tarmė (arba dialektas) yra stambiausia teritorinė kalbos atmaina. Tarmės paprastai skiriamos pagal ryškias fonetines ypatybes, nebūdingas kitoms tos pačios kalbos tarmėms. Tarmes tiria atskira kalbotyros mokslo šaka – dialektologija (gr. dialektos „tarmė“ + logos „mokslas“). Šiam tarptautiniam terminui lietuviškų pakaitalų galima rasti tik Kazimiero Būgos ir Kazimiero Jauniaus darbuose. Čia dialektologija vadinama tarmėmoksliu, tarmėtyra. Tačiau lingvistinėje literatūroje šie terminai, galima sakyti, neprigijo.
Dialektologija paprastai skiriama į aprašomąją (sinchroninę) ir istorinę.
Aprašomoji dialektologija tiria tarmes tokias, kokios jos yra tyrimo metu. Daugiausiai naudojami metodai yra monografiniai patarmių aprašai. Taip pat pasitelkiami lingvistinės geografijos (kitaip dar – arealinės kalbotyros, dialektografijos, kalbos geografijos) metodai. Lingvistinė geografija yra kalbotyros šaka, tirianti kalbos reiškinių geografinį paplitimą.
Istorinė dialektologija domisi tarmių atsiradimo priežastimis, tiria tarmių raidą. Ji daugiausiai naudojasi rašto paminklais ir tarmių lyginimo metodu. Istorinei dialektologijai taip pat svarbūs archeologijos, istorijos, etnologijos, etnografijos duomenys.
Nors ir pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje Grammatica Litvanica (1653), ir vėlesnėse XVII–XVIII a. gramatikose pateikta šiek tiek žinių apie lietuvių kalbos tarmes, bet jos labai fragmentiškos. Tad lietuvių dialektologijos užuomazgos atsiranda XIX a. viduryje. Pasirodo Augusto Šleicherio (August Schleicher) parengti tarmių tekstai, žinių apie tarmes pateikia Jonas Juška, Fridrichas Kuršaitis. Tačiau tikrosios, mokslinės, lietuvių dialektologijos pradininkais reikia laikyti Antaną Baranauską ir Kazimierą Jaunių. Baranauskas sukūrė pirmąją detalesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir apibūdino 11 svarbiausių tarmių. Kiek vėliau Jaunius pateikė dar vieną tarmių klasifikaciją. Jauniaus tarmių skirstymą vėliau patobulino Antanas Salys. Ši klasifikacija galiojo iki 1966 m., kai Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius pasiūlė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Jos pagrindas buvo Baranausko skirstymas, kurį šiedu kalbininkai patobulino. Zinkevičiaus ir Girdenio pasiūlyta klasifikacija dabar yra visuotinai priimta.
Ilgainiui lietuvių dialektologija smarkiai plėtėsi. Išaugo net kelios dialektologų kartos. Atlikta daug svarbių ir fundamentalių darbų.
Norėtųsi išsamiau pakalbėti apie tai, kas yra ta dialektologija. Nes šio straipsnio pradžioje pateiktas striukas apibrėžimas tikrai neatskleidžia visos šio mokslo esmės ir jo sudėtingumo. Taigi dar kartą galima priminti, kad dialektologija – tai kalbotyros disciplina, tirianti dialektus (tarmes). Bet ši disciplina susideda iš tam tikrų interesų, kurių yra tikrai nemažai. Dabar tuos interesus trumpai ir apžvelgsime.
Istoriškai ankstyviausias yra norminamasis interesas. Jo ištakos Europoje siekia XVI a. ir yra susijusios su rašytinės kalbos norminimu, gramatikomis. Norminamajam interesui rūpi rašytinės ir sakytinės kalbos skirtumai, taip pat bendrinės kalbos kodifikacijos (pavyzdinių bendrinės kalbos normų nustatymo ir sisteminimo) ir normos santykis su tarmėmis. Neišblėsęs šis interesas ir šiandien, ypač turint galvoje leksiką. Juk tarmės svarbiausios naujų žodžių tiekėjos bendrinei kalbai.
Antikvarinis interesas. Svarbiausią šio intereso tikslą galima pavadinti sentimentaliu muziejiniu: fiksuoti ir saugoti archajiškas, nykstančias formas. Šį interesą ir jo sekėjus taikliai yra apibūdinęs prancūzų kalbininkas Andrė Martinė (André Martinet). Jis sakė, kad tie, kurie laikosi antikvarinio intereso, „stengėsi – ir vis dar stengiasi – kiekviename kaime, kur atsitiktinai pasistato savo palapines, surinkti senoviškiausias, nesugadintas, „pirmines“ ypatybes. Jie buvo – neretai ir šiandien yra – greičiau antikvarai, ieškantys retų senienų, negu lingvistai, kurių interesas – tą kalbos formą, kurią jie dabar mato, apibūdinti kaip visumą.“ Šis interesas davė ir tam tikrų rezultatų. Tai žodžių ir posakių rinkiniai (idiotikonai), tarmių žodynų pradininkai; vėliau – tarmių žodynai. Reikia pasakyti, kad šis interesas gyvas ir šiandien. Jo dar laikosi kai kurie kalbininkai. Taip pat jis gana populiarus tarp atskirų entuziastų, tarmės patriotų. Jie stengiasi užrašyti, kaupti tarmės faktus. Toks noras, žinoma, pagirtinas. Tik reikia turėti galvoje, kad užrašyti tarmės faktus taip, kad jie turėtų išliekamąją ir mokslinę vertę, nėra paprasta. Todėl imantis tokio darbo labai pravartu pasikonsultuoti su specialistais.
Labai svarbus dokumentavimo interesas. Jo tikslas – raštu ar kitokiomis techninėmis priemonėmis fiksuoti šnekamąją kalbą. Iš dalies jis siejasi su antikvariniu interesu. Tačiau dokumentavimas (paprasčiau tariant, medžiagos rinkimas) turi tam tikras taisykles, atskirą metodiką ir reikalauja atitinkamo pasirengimo. Rezultatai: tekstų rinkiniai (netranskribuoti ir transkribuoti), fonografo, vėliau – įvairūs garso, vaizdo įrašai. Čia taip pat priklauso ir kitokio pobūdžio medžiaga: įvairių anketų duomenys, kalbinio kraštovaizdžio duomenys (viešieji užrašai, skelbimai ir pan.), įvairi iš žmonių gauta medžiaga (laiškai, dienoraščiai, įvairūs kūriniai) ir pan.
Sukaupta medžiaga keliauja į archyvus. Anksčiau buvo kaupiamos kartotekos, į kurias suguldavo ranka ekspedicijų metu lapeliuose užrašyta medžiaga. Kaip atrodo ranka rašytos kortelės, galima pamatyti Lietuvių kalbos instituto (LKI) Tarmių archyvo duomenų bazėje.
Šiuolaikinės technologijos tiek pažengė į priekį, kad ne tik medžiagai kaupti, bet ir archyvuoti naudojamos modernios priemonės. Garso ir vaizdo įrašai, transkribuoti tekstai ir kita medžiaga skaitmeniniu formatu saugoma duomenų bazėse. Jose veikia ir paieškos sistema, todėl nesunku susirasti reikiamus duomenis.
Galima paminėti keletą tokių duomenų bazių. Daugiausiai medžiagos yra sukaupęs LKI Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius, kurio padalinys yra Tarmių archyvas. Čia patenka medžiaga iš įvairių dialektologinių ekspedicijų, asmeninių archyvų ir pan. Archyve saugoma didžiulė tarmių garso įrašų fonoteka (apie 6800 valandų garso įrašų), kartotekos (apie 400 000 įvairių apklausų ir anketų kortelių), tarmių aprašai, transkribuotų tekstų rankraščiai ir kt.
Dar viena LKI bazė yra tarmių tekstyno duomenų bazė. Čia pateikiami įvairių patarmių garso įrašų ir transkribuotų bei transliteruotų tekstų pavyzdžiai.
Didžiausias LKI dialektologinis projektas, vadovaujamas prof. Danguolės Mikulėnienės, vadinasi „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Svarbiausi jo tikslai yra:
atlikti Lietuvių kalbos atlase pažymėtų 735 punktų Lietuvoje ir 15 punktų užsienyje patikrą – nustatyti išnykusius punktus ir išskirti naujus.
Surinkti ir paskelbti naujos medžiagos iš visų lietuvių tarmių.
Patikslinti lietuvių kalbos tarmių ir patarmių ribas.
Vienu metu surinkti svarbiausius sociolingvistinius duomenis iš viso lietuvių kalbos ploto ir atlikti pirminę jų analizę.
Surinkta medžiaga ir apibendrinti duomenys keliauja į internetą ir yra viešai prieinami.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kalbininkai taip pat yra sukūrę duomenų bazę. Tiesa, ji nėra didelė ir kol kas apima tik vieną rytų aukštaičių vilniškių patarmę. Joje sukaupta garso, vaizdo medžiagos, yra įdėta transkribuotų tekstų.
Dokumentavimo interesas ypač aktualus šiais laikais, kada tradicinės patarmės smarkiai keičiasi, mažėja jomis kalbančių vyresnio amžiaus žmonių. Todėl svarbu surinkti kuo daugiau įvairios medžiagos, kurią vėliau bus galima įvairiais aspektais ištirti.
Kultūrinis-geografinis interesas. Jis susijęs su tuo, kad tarmės teritorija kartu yra ir tam tikra kultūrinė teritorija. Todėl besidomintieji šiuo interesu aiškinasi klausimą, kodėl susiformuoja tarmės ir šnektos. Atsakymų ieškoma ne vidinėje kalbos struktūroje, bet kreipiamas dėmesys į išorines priežastis. Tai topografija, susisiekimas, ekonominės sąlygos, administracinis priklausymas bei ribos ir pan.
Sociolingvistinis interesas. Anot Lietuvių kalbos enciklopedijos (2008, Vilnius, p. 507), sociolingvistika yra kalbotyros šaka, tirianti kalbos ir visuomenės santykius, kalbos funkcionavimo priklausomybę nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, kalbos ir kultūros ryšius, dvikalbystės problemas. Yra artimai susijusi su sociologija, socialine psichologija, etnografija. Sociolingvistikos tyrimo objektas – kalbėtojas. Ir ne vien jo kalba, bet ir jo santykis su kalba. Kadangi tarmės šiais laikais gana greitai keičiasi, sociolingvistiniams tyrimas dialektologijoje atsiveria plačios perspektyvos.
Su sociolingvistika iš dalies susijusi vadinamoji audiovizualinė dialektologija. Taip pat perceptyvinė dialektologija, nagrinėjanti paprastų kalbos vertintojų kalbines nuostatas dėl tarminio kalbėjimo.
Galų gale labai platus yra lingvistinis interesas. Nesileidžiant į išsamų aptarimą galima paminėti kelias jo sudėtines dalis: a) tarmės apibrėžimas, tarmių klasifikacija ir ribos, santykis su bendrine kalba; b) dialektologija ir kalbos istorija; c) tradicinė dialektologija (monografiniai tarmių aprašai); d) struktūrinė dialektologija; e) lingvistinė geografija; f) „pasaulis kalboje“ (etnolingvistika); g) variantai ir kitimai („variantų dialektologija“).
Neoficialiai dialektologija skiriama į dvi dalis. Tai „kabinetinė“ dialektologija ir „gyvoji“ dialektologija. Pirmu atveju dialektologas pats medžiagos nerenka. Jis dirba naudodamasis kitų surinktais duomenimis, jau parašytais darbais. „Gyvoji“ dialektologija prasideda tada, kai tyrėjas pats dalyvauja ekspedicijose, pats renka medžiagą ir ją vėliau apibendrina ir tiria. Tokio dialektologo darbas susideda iš kelių etapų. Pirmasis iš jų – medžiagos rinkimas. Tai gana sudėtingas, atitinkamo pasirengimo reikalaujantis darbas. Norint surinkti gerą medžiagą, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų. Jie yra trejopo pobūdžio: a) reikalavimai medžiagai, b) reikalavimai pateikėjui (informantui), c) reikalavimai medžiagos rinkėjui.
Reikalavimai medžiagai. Svarbiausias reikalavimas – medžiaga turi būti reprezentatyvi. Tai reiškia, kad tiriamoje vietovėje reikia įrašyti kuo daugiau tekstų, pakalbinti kuo daugiau žmonių (pateikėjų, informantų) ir išnaudoti įvairias kalbines situacijas. Dar svarbu, kad medžiaga būtų vientisa, vienalytė.
Reikalavimai pateikėjui. Rasti gerą pateikėją nėra taip lengva. Ypač tokį, kuris atitiktų „idealaus“ informanto požymius. O jie tokie: a) vyriausios kartos vietinis gyventojas, b) sėslus – visą laiką gyvena toje pačioje vietoje, c) „vietinės santuokos“, t. y. žmona ar vyras kilę iš tos pačios vietos, d) kelios giminės kartos taip pat iš tos pačios vietos, e) bemokslis ar mažai mokytas, f) nemoka kitų kalbų. Jeigu informantas atitinka šiuos kriterijus, galima neabejoti, kad bus surinkta autentiška ir kokybiška tiriamos vietos medžiaga. Taip pat pateikėjui labai svarbu gera artikuliacija, gera atmintis ir dėmesys.
Visus šiuos požymius sudėjus į krūvą galima tikėtis, kad bus surinkta kokybiška medžiaga, tinkama įvairioms kalbos pakopoms tirti, taip pat kokybiška istorinė, etnografinė, folklorinė ir pan. medžiaga.
Šiaip jau dialektologai beveik visada stengiasi rinkti medžiagą iš vyriausios kartos pateikėjų. Taip yra todėl, jog manoma, kad jie išlaiko daugiau tradicinių tarmės ypatybių. Viduriniosios ir jaunesnės kartos pateikėjai ne tokie populiarūs. Tačiau kalbiniams tyrimams, ypač sociolingvistiniams, tokie pateikėjai taip pat yra svarbūs.
Tradiciškai nurodomi tokie viduriniosios ir jaunesnės kartos informantų „trūkumai“: a) jie nėra sėslūs, neretai būna atsikėlę iš kitur, b) būdingos „mišrios santuokos“ – žmona ar vyras iš tolimesnių ar visai tolimų vietų, c) daugiau ar mažiau išsilavinę, d) moka ir kalba keliomis kalbomis, e) yra nuovokūs, turi savotiškos „kalbininko kompetencijos“.
Paskutinis punktas reiškia, kad jie neretai nujaučia klausėjo (tyrėjo) tikslus, nuvokia, ko jis klausia, ir atsako taip, kaip reikia. Tipiškas pavyzdys yra su leksika. Dažnai jaunesni žmonės būna iš senelių girdėję įvairių senų žodžių (pvz., įrankių, rakandų, valgių pavadinimų) ir pateikia juos tyrėjui. Tačiau realiai jie tų žodžių visai nevartoja. Tai vadinamieji faktai iš atminties. Jie tyrėjui gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad ši leksika pateikėjams yra įprasta.
Su vyresnio amžiaus pateikėjais taip retai nutinka. Čia būna net priešingų atvejų, kada tyrėjui sunku išgauti informaciją. Jau chrestomatiniu yra tapęs garsaus lietuvių dialektologo Aloyzo Vidugirio papasakotas atsitikimas. Vidugiris iš vieno senuko norėjo sužinoti, kaip tariamas žodžio vinis kilmininkas – vinio ar vinies. Ir vienaip, ir kitaip išmėginęs klausti ir negavęs atsakymo, dialektologas galų gale ėmėsi praktiško pavyzdžio.
Jis sako senukui:
– Va, aš imu vinį.
Senukas atsako:
– Na, imi.
– O dabar kalu į sieną.
– Na, kali.
– O dabar ištraukiu.
– Na, ištrauki.
– Tai ko nelieka sienoje? – klausia Vidugiris pagaliau tikėdamasis gauti ilgai trauktą atsakymą.
– Kaip nelieka! – nesupranta senukas. – Skylė gi lieka!
Šis pavyzdys rodo, kad kartais net ir patyrusiems dialektologamas sunkiai sekasi išgauti reikiamus atsakymus. Taigi reikalavimų klausėjui esmę galima apibūdinti taip: geras klausėjas – kaip geras prekybos agentas. Visų pirma jis turi būti komunikabilus. Taip pat būtina išlaikyti pagarbų ir dalykišką santykį su pateikėju. Labai svarbus šiltas ir nuoširdus bendravimas. Klausėjas turi elgtis taip, kad pateikėjas jaustų, jog klausėjui jis svarbus ir reikalingas. Taigi tyrėjas dar turi būti ir neblogas psichologas. Taip pat jam būtinas gebėjimas aiškiai formuluoti klausimus. Didelis privalumas yra gera kalbinė klausa – kada pateikėjui kalbant atkreipiamas dėmesys į tam tikras, ypač netradicines, ypatybes. Jeigu tokie dalykai neprasprūsta pro ausį, galima išsamiau klausinėti ir surinkti labai vertingos medžiagos. Taip pat nemenkas privalumas, jeigu klausėjas yra tos pačios tarmės kaip ir pateikėjas. Tokiu atveju yra kur kas paprasčiau užmegzti ryšį, palaikyti pokalbį.
Svarbu išmanyti ir medžiagos rinkimo metodiką. Tarminė medžiaga paprastai renkama remiantis dviem metodais: a) apklausa ir b) stebėjimu. Apklausa gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Pirmuoju atveju dažniausiai pildomos įvairios anketos, klausimynai, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa, skirta fonetikai, kirčiavimui, morfologijai, leksikai, sociolingvistikai. Netiesioginė apklausa vykdoma tada, kai norima netiesiogiai išgauti tam tikrų formų, konstrukcijų ir pan. Tokiu atveju užduodami netiesioginiai klausimai, pateikėjui neatskleidžiama, ko iš jo iš tikrųjų norima. Stebėjimas – tai toks metodas, kada tyrėjas tiesiog stebi pateikėjus ir fiksuoja tam tikras ypatybes. Šiuo atveju nėra keliami kokie nors išankstiniai tikslai. Paskutiniais metais išpopuliarėjo vadinamasis biografinis metodas. Tai toks medžiagos rinkimo būdas, kada pateikėjas tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą: patyrimus, džiaugsmus, nuoskaudas ir pan. Šiuo metodu dirbant sukaupiama gana vientisa ir nuosekli medžiaga.
Be metodų, svarbi ir techninė įranga. Šiais laikais dialektologams darbą smarkiai palengvina skaitmeniniai diktofonai, vaizdo kameros. Taip pat svarbios įvairios garso bei vaizdo apdorojimo ir archyvavimo programos. Duomenys ir jų kopijos patikimai saugomi laikmenose ar duomenų bazėse.
Baigiant kalbėti apie medžiagos rinkimą, reikia pasakyti, kad dialektologai surenka toli gražu ne tik kalbiniams tyrimams svarbią ir reikalingą medžiagą. Dirbant biografiniu metodu, surenkama daug istorinės, etnografinės, etnologinės, tautosakinės medžiagos. Kai kurie žmonių papasakoti siužetai netgi be didelių pataisymų tiktų kino filmų scenarijams.
Tolesnis dialektologo darbo etapas yra surinktų duomenų archyvavimas, apibendrinimas ir analizė. Čia svarbų vaidmenį vaidina transkripcija, nes moksliniam darbui reikalingi transkribuoti tarminiai tekstai. Transkribavimas yra labai sunkus darbas, reikalaujantis ne tik daug kruopštumo, atidos, geros kalbinės klausos, bet ir tiriamos tarmės išmanymo. Tarminių tekstų transkribavimas yra priešpaskutinis parengiamasis etapas. Paskutinis dialektologo darbo etapas yra surinktos ir parengtos medžiagos mokslinis tyrimas.
Svarbiausi tyrimo rezultatai paprastai būna keli: a) monografiniai tarmių (patarmių, šnektų) aprašai. Tai savotiškos „tarmės gramatikos“, kuriose stengiamasi aprašyti visą tarmės (patarmės, šnektos) sistema nuo fonetikos iki sintaksės, b) įvairūs moksliniai straipsniai, c) patarmių žodynai, d) pastaraisiais metais – patarmių tekstų rinkiniai su įvadiniais straipsniais ir kompaktiniu disku, d) tekstynai.

Kalba

Lietuvių kalbos tarmės

Ar žinote, kad...